Piniginė

Kol pinigus laikiau kišenėje, gyvenau palyginti ramiai. Kišenė, tiesa, buvo gerokai paplyšusi, iš jos nuolat byrėjo smulkūs, o kartais ir stambios kupiūros, tačiau sugyvenome draugiškai. Aš pasišaipydavau iš jos skylėtumo, ji - iš mano alkanų dienų.

Nuo to laiko, kai sekdama madą nusipirkau piniginę ("rudę"), prasidėjo mano bėdos. Piniginė pasitaikė su charakteriu: priekabi smulkmeniška bambeklė, kaupianti visas nereikalingas sąskaitas ir čekius, tikra ragana artėjant mėnesio galui. Kentėjau jos priespaudą ilgus metus, bet ir mano auksinė kantrybė turi ribas. Vakar neištvėriau  ir gerai papurčiusi trenkiau piniginę lauk. Susidėjau visą "turtą" į kišenę ir išėjau į turgų. Atsigavo širdis!  Ta pati, numylėta skylėta kišenė! Kaip viskas paprasta ir lengva... Lyg nuo grandinės nutrūkus... Ata-ta saldybė...

Visa bėda, kad ne taip toli nusviedžiau nelemtąją "rudę" kaip man atrodė. Atsirado "gerų žmonių": pakėlė bjaurybę, nuvalė, atsiprašė, į namus parnešė ir net atlygio nepaprašė...  Ir kaip man dabar namo pareiti? Kaip jai į akis pasižiūrėti? Esu tikra, įžeidimą ji atleis, bet tai, kad iš kišenės nieko į ją iki kitos algos neįdėsiu, tikrai nesupras.